Moldovoje gimusio ir Maskvos konservatorijoje studijavusio pianisto Alexanderio Paley tarptautinė karjera prasidėjo laimėjus pirmąją premiją Johanno Sebastiano Bacho konkurse Leipcige, „Bösendorferio“ prizą ir „Grand Prix“ konkurse Bulgarijoje. Dabar jis koncertuoja visoje Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, o savo namais laiko Niujorką ir Paryžių. Soliniais pasirodymais su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir kameriniais koncertais pianistas kone kasmet pamalonina ir Lietuvos publiką. Nepaprastu kūrybiniu produktyvumu stulbinantis pianistas klausytojus pakeri virtuoziška grojimo technika ir originaliomis interpretacijomis. „Klaviatūra yra pirštų tęsinys. Reikia groti karštu protu ir šalta širdimi. Neskubėti ir mėgautis kiekviena grojimo akimirka. Prieš paliesdamas klaviatūrą turi išgirsti tą garsą savo galvoje“, – sako A. Paley. Fortepijono magu tituluojamas pianistas stulbina net ik asmenybės charizma, virtuoziniais gebėjimais, bet ir monumentaliais užmojais: fenomenalia atmintimi garsėjantis artistas savo repertuare turi daugiau nei trisdešimt koncertų fortepijonui ir orkestrui, šimtus solinių ir kamerinės muzikos kūrinių. Jis vadovauja festivaliams „Moulin d’Andé“(Prancūzija) bei Ričmonde (JAV), prieš daugiau nei dešimtį metų šalia skambinimo pradėjęs ir diriguoti neseniai A. Paley atvertė kitą veiklos puslapį: ėmė dėstyti Paryžiaus „Schola Cantorum“, privačioje aukštojoje muzikos mokykloje.
Felixo Mendelssohno-Bartholdy pirmasis koncertas fortepijonui parašytas 1830-31 metais, greta ketvirtosios, „Itališkosios“ simfonijos. Premjera įvyko Miunchene 1831 m. spalio mėnesį. Dėl dažnai pasitaikančiuose epizuoduose atlikėjui suteikiamos improvizavimo laisvės koncertas greitai išpopuliarėjo ir tapo mėgstamu daugelio atlikėjų. Trys į vientisą tėkmę sujungtos kūrinio dalys pasižymi naujomis tam metui formos savybėmis, viena iš jų – fortepijono įstojimas iškart po kelių orkestro tutti taktų. Dėl šių požymių koncertas priskiriamas prie pirmųjų šio žanro kūrinių, žyminčių romantizmo eros pradžią.
Antrasis šio autoriaus koncertas fortepijonui pasaulį išvydo praėjus šešeriems metams po pirmojo koncerto pasirodymo. Premjera įvyko 1837 m. Birmingemo festivalyje, kartu su kompozitoriaus oratorija „Paulius“. Nors kompozitorius paprastai kurdavo labai greitai, šis kūrinys negimė staiga. Laiške draugui Karlui Klingemannui autorius rašė: „Mielai parašyčiau koncertą Anglijos scenai, bet niekaip nepavyksta to padaryti. Kažin, kodėl man tai taip sunkiai sekasi?“ Tyrėjai teigia, kad greičiausiai kompozitorių ribojo noras įtikti išrankiai anglų publikai.
Jeano Sibeliuso penktoji simfonija – trijų dalių kūrinys, parašytas 1915 m. Suomijos vyriausybės užsakymu nacionaline švente paskelbtam kompozitoriaus penkiasdešimtmečiui. Kurdamas šį monumentalų opusą savo dienoraštyje kompozitorius rašė: „Regis, visagalis Dievas mėto žemyn dangaus grindinio mozaikos gabalėlius ir liepia man atrsati tikrojo tako elementus.“ Pirminės kūrinio versijos premjerai dirigavo pats kompozitorius, tą dieną minėjęs savo jubiliejų. Vėliau autorius simfoniją ne kartą redagavo ir šiuo metu dažniausiai skamba trečioji kūrinio versija, kurios premjera įvyko 1919 m. lapkričio mėnesį. Ši versija artimesnė klasikinei manierai, pats kompozitorius apie ją rašė: „Norėjau suteikti savo simfonijai kitą – žmogiškesnę formą. Priartinti ją prie žemės, suteikti gyvybingumo.“