Istorija

Kauno valstybinė filharmonija yra įsikūrusi buvusiuose Teisingumo ir Seimo rūmuose. Pastato projekto autorius inžinierius, architektas Edmundas Frykas. Teisingumo ir Seimo rūmai laikinojoje sostinėje buvo pradėti statyti 1925 m. L. Sapiegos ir E. Ožeškienės gatvių sandūroje. Statyba užbaigta 1929 m. Rūmuose įsikurė Teisingumo ministerija ir Vyriausiasis tribunolas, taip pat įvairios teisminės tarnybos, o pastato kolonados viršų papuošė auksuotų raidžių įrašas: „JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM" („Teisingumas yra valstybių pagrindas"). Kiek vėliau nutarta čia priglausti ir Seimą, kuris iškilmingu posėdžiu savo darbą rūmuose pradėjo 1936 m. rugsėjo 1 d. Architekto Edmundo Fryko suprojektuotas pastatas priskiriamas neoklasicizmo stiliui su ryškiais art deco architektūros elementais.

Po Lietuvos okupacijos, 1944 metais buvo atkurta Filharmonijos veikla Vilniuje, kuri tapo pavaldi sovietiniam „Sojuzkoncerto“ tinklui, turėjusiam monopolį visoje Sovietų sąjungoje ir apėmusiam tiek klasikinės, tiek pramoginės muzikos gyvenimą. Kaip sąjunginio filharmonijų tinklo vietininkė LTSR valstybinė filharmonija buvo monopolizavusi koncertinį gyvenimą respublikos mastu - jos filialai veikė keliuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Pirmasis filialas buvo įkurtas Kaune 1944 metais.

Dalis architekto E. Fryko projektuoto pastato kartu su didžiąją sale 1961 metais buvo perduota LTSR valstybinės filharmonijos Kauno filialui. Iki tol veikęs Filharmonijos Kauno filialas neturėjo savo nuolatinės salės, koncertai vykdavo šalies regionuose, įvairiose miesto salėse, Kauno sporto halėje, koncertų gausą ir jų įvairovę Kaune planuodavo Vilniaus filharmonija.

1969 m. spalio 23-iąją profesionalią meninę veiklą pradėjo Kauno valstybinis choras. Nuo pirmųjų dienų jam vadovo Lietuvos nacionalinės premijos laureatas prof. Petras Bingelis (1943-2020). Nuo 2021 m. Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyr. dirigentas Lietuvos nacionalinės premijos laureatas prof. Robertas Šervenikas.

Kartu su Lietuvos Respublikos nepriklausomybe Kauno filharmonijos scenoje debiutuoja Tarpatutinis jaunųjų muzikų festivalis „Kaunas“, kuris tapo svarbiu atspirties tašku daugeliui atlikėjų, kurių vardus šiuo metu galime išvysti prestižinių koncertinių salių afišose.

1996 metų liepą Petro Bingelio diriguojamas Kauno valstybinis choras kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir solistais Regina Maciūte, Inesa Linaburgyte, Algirdu Janutu bei Vladimiru Prudnikovu atliko Georg Friedrich Handel oratoriją „Mesijas“. Tą liepos pabaigos vakarą į Pažaislio vienuolyno šventorių susirinkusi kone trijų tūkstančių klausytojų minia tapo neeilinio įvykio liudytoja. Būtent po šio sėkmingo ir entuziastingai muzikos mylėtojų sutikto koncerto, užgimė Pažaislio muzikos festivalis.

Pirmasis kompozitorių Edvardo Grygo ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos festivalis buvo surengtas 1998 metais. Jo sumanytojai ir rengėjai buvo Kauno valstybinė filharmonija ir Norvegijos Hordalando grafystės taryba. Šiuo festivaliu siekiama supažindinti klausytojus su dviejų tautų muzikos patriarchų kūryba bei plėtoti kultūrinius mainus tarp lietuvių ir norvegų menininkų.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos sprendimu 2006 metais Lietuvos nacionalinės filharmonijos filialas tapo savarankiška koncertine įstaiga – Kauno valstybine filharmonija.

2005 metų vasarą buvo pradėti pastato rekonstrukcijos darbai (projekto aut. R. Gudienė ir L. Perevičienė), kurie truko trejus metus. 2008 m. spalio 1 d. klausytojai buvo pakviesti į rekonstruotą, naujomis erdvėmis ir spalvomis žėrintį Kauno valstybinės filharmonijos pastatą.