Šiais metais vienam iš reikšmingiausių šių laikų kompozitorių György Ligeti sukanka 100 metų. Jis – kūrėjas novatorius, tarsi atskira epocha, trukusi ilgiau nei visa XX a. antroji pusė, nustatinėjęs naujus standartus visose muzikinėse kryptyse, prie kurių prisiliesdavo. Kūrybinis spektras aprėpė viską: nuo solinių instrumentų specifikos iki orkestro organizmo, nuo akustinių eksperimentų iki elektronikos. Jam, kaip niekam kitam, pavyko jungti elementus iš skirtingiausių pasaulio muzikos kampelių, integruoti reiškinius iš mokslo sferų, įpūsti gyvybės į prigesusius, aktualumą praradusius žanrus.
Būtent tokie yra Ligeti 18 etiudų fortepijonui (1985–2001), kurie laikomi pirmuoju ir bene vertingiausiu etiudo fortepijonui žanro pavyzdžiu XX a. antrojoje pusėje. Kompozitorius juose įgyvendino ir apibendrino savo kūryboje naudotas novatoriškas technikos idėjas, nepamiršdamas įpinti ne tik geriausių koncertinio etiudo žanro savybių, plėtotų Chopino, Liszto, Debussy, Skriabino, taip pat ir Rachmaninovo opusuose, bet ir pasikliaudamas konstruktyviniuose etiuduose ir pratimuose pasitaikančiais beviltiškiausiais ir su muzikalumu mažai ką bendro turinčiais bruožais – įkyrumu, monotonija, kartojimu, matematiniu asketiškumu.
Ligeti sukūrė neginčijamą šedevrą, greitai pelniusį pripažinimą fortepijono meno bendruomenės tarpe, anksčiau laiko tapusiu klasika bei paminklu pianistinei technikai. Kompozitorius, keisdamas bei deformuodamas nusistovėjusias normas ir išankstinius nusistatymus, susijusius su etiudo žanru, pavertė jį dar negirdėtu menu bei praplėtė temų horizontą, kuriame įvairiomis priemonėmis išreiškiami begalybės įvaizdžiai, idėjų, ypač ritminių, semiamasi neeuropietiškose muzikinėse kultūrose bei matematinėse-geometrinėse teorijose, nemažai inspiracijų kyla iš džiazo muzikos ar net konkrečių džiazo atlikėjų grojimo manierų, išbandomi eksperimentiniai atlikimo būdai, stengiantis iš fortepijono išgauti sonorizmui artimą skambesį. Daug Ligeti kūrybos tyrinėtojų teigia, jog viena iš esminių prielaidų atkurti etiudo žanrą buvo kompozitoriaus atsigręžimas į tonalumą. Tačiau tai įgyvendinta savotiškai – vienu metu naudojant kelias tonacijas, todėl dažnai skambesys anaiptol neprimena tonalios, mums įprastos darnos. Šie derminiai bei ritminiai eksperimentai suponuoja dar vieną viską apjungiančią temą – nepriklausomybę (rankų, ritminę, derminę; gebėjimą vienu metu suvaldyti kelias skirtingas linijas).
Bet nereikėtų nusiteikti, jog viskas yra taip nežmoniškai rimta ir atšiauru – etiuduose apstu humoristinių poteksčių. Sustiprinant šį jausmą, koncerte skambės platesnė Ligeti kūrinių klavišiniams panorama ir, norėdami parodyti kompozitoriaus daugialypiškumą, nusikelsime į pirmųjų jo kūrybinių bandymų laikus, kuomet buvo jaučiama ryški Bartóko įtaka. Šį laikotarpį puikiai atskleidžia pjesės fortepijonui 4 rankomis, kurias paskambinti padės pianistas Mykolas Bazaras. Bandymai ir eksperimentai tuo nesibaigs, kadangi Motiejus Bazaras debiutuos kaip klavesinininkas, interpretuodamas Ligeti kūrinius klavesinui, atvėrusius naujas instrumento galimybes ir priartinus jo skambesį prie triukšmų muzikos.

M. BAZARAS gimė 1987 metais, muzikų šeimoje. Mokėsi J. Naujalio muzikos gimnazijoje (Rymantės Šerkšnytės klasėje), J. Gruodžio konservatorijoje (Sonatos Bielionytės klasėje). Studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Zbignevą Ibelgauptą, prof. Sergejų Okruško, prof. Petrą Geniušą. Pagal „Erasmus“ mainų programą stažavosi Hamburgo aukštojoje muzikos mokykloje (prof. Volker Banfield). Kaip solistas dalyvavo daugiau kaip 20 tarptautinių ir respublikinių konkursų, kurių daugumą laimėjo arba buvo aukštai įvertintas jo pasiektas rezultatas. Pianistas sukaupė daug patirties grodamas su orkestrais ir kameriniais ansambliais. Plėsdamas savo muzikinių interesų ir kompetencijų ratą, kaip plataus profilio pianistas-klavišininkas nuolat groja džiazo, roko ir kitokių stilių grupėse, dalyvauja festivaliuose ir muzikiniuose projektuose, užsiima aranžavimu bei kompozicija. Prie įvairių kūrybinių idėjų plėtotės bei įgyvendinimo prisideda ir puiki komanda – broliai multiinstrumentininkai Mykolas ir Benediktas. Sukaupta patirtimi pianistas dalijasi dirbdamas pedagoginį darbą J. Gruodžio konservatorijoje ir dėstydamas Kauno technologijos universitete. 2017 m. Motiejus apsigynė menų daktaro laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pianistas ir toliau gilinasi į tyrimų laukus, susijusius su akademinės ir neakademinės muzikos sąveika atlikimo praktikų aspektu, taip pat fortepijono konstrukcijos tobulinimo galimybėmis.