Kauno valstybinėje filharmonijoje vyks išskirtinė muzikinė puota „Sacrum et profanum, baroko aidai“. Tai – reta proga scenoje išgirsti jungtinį dviejų berniukų ir jaunuolių chorų, styginių orkestro, dviejų klavesinų ir istorinių vargonėlių (portatyvo) spalvingą skambesį bei pajusti prieš kelis šimtmečius užgimusius baroko aidus, tiesiančius gyvus kultūrinius tiltus tarp šiandienos Kauno ir Prahos. 

Klausytojų laukia ne tik Lietuvos ir Čekijos jaunųjų talentų kultūrinis dialogas, bet ir kelionė po XVII–XVIII a. Europos muzikos žemėlapį, atverianti stulbinančias Baroko epochos estetines gelmes. Koncerto programos ašis – intriguojanti priešprieša tarp dviejų muzikinio pasaulio polių: dvasinio (sacrum) ir pasaulietinio (profanum). Klausytojai neabejotinai patirs emocinį virsmą ir dramatiškus kontrastus.  

Koncerte skambės net penkios muzikinės premjeros – penki kūriniai, Lietuvoje atliekami pirmą kartą.
Čekų sakralinės muzikos gilumą atskleis Jano Dismaso Zelenkos šedevras „Miserere“ c-moll, ZWV57, ir vienas seniausių Europos katalikiškų choralų – XII a. Šv. Vaclovo choralas (ček. Svatováclavský chorál). Greta jų skambėsiantis Josefo Suko kūrinys „Meditacija pagal čekų senąjį Šv. Vaclovo choralą“ – vėlesnių epochų atgarsis, pasižymintis kontempliacija, mistika, santūria didybe ir panardinsiantis klausytoją į gilią dvasinę rimtį.
Prancūziškąjį karališkąjį baroko iškilmingumą atskleis pulsuojanti, temperamentinga ir prabangi rūmų muzika. Jeano-Baptiste‘o Lully „Grande Suite de ballet“ ir Jeano-Philippe‘o Rameau scena iš operos „Les indes galantes“ įtrauks siautulingu, ugningu šokių ritmu, teatrališka dvasia ir prancūzišku džiugesiu, o Marco-Antoine‘o Charpentier „Magnificat“ sugrąžins į šokių ritmų pulsacijos ir kontrastuojančio retorinio gilumo išbalansavimą. 

Baroko laikotarpis muzikos ir architektūros istorijoje tapo unikaliu fenomenu – tikra stilistine jungtimi, kuri, nepaisant geografinių atstumų ar valstybių sienų, sujungė Europos šalis į vientisą kultūrinę erdvę. Karaliaus Liudviko XIV įtaka šio laikotarpio Europai tokia stipri, kad nemažai istorikų datuoja baroko poetikos pradžią ir pabaigą pagal Prancūzijos monarcho gimimo (1638) ir mirties (1715) metus. Prancūzijos, Čekijos, Vokietijos ar Italijos kūrėjai išlaikė savo tautinį identitetą bei stilistines ypatybes, juos siejo ta pati muzikinė kalba, retorika ir polifonijos meistrystė. Ši programa tarsi istorinis laikmečio veidrodis, atspindintis skirtingų kraštų skirtingų kūrėjų panašias dvasines ir estetines kategorijas. 

Kviečiame nepraleisti progos išgirsti ir patirti skambančią epochų ir stilių sintezę!