Mažojoje salėje
Camille‘io Saint-Saënso Sonata klarnetui ir fortepijonui, op. 167 buvo sukurta 1921 m. Ji – vienas paskutinių kompozitoriaus sukurtų kūrinių. Šį kūrinį C. Saint-Saënsas dedikavo žymiam to meto atlikėjui, klarnetininkui Auguste‘ui Perier, kuris garsėjo virtuoziškumu, ypatingais techniniais gebėjimais. Sonatą sudaro keturios dalys: Allegretto, Allegro animato (Scherzo), Lento, Molto allegro. Pirmosios dalies pirmoji tema – tai rami melodija, kuri prisijungia prie lygių įžanginių fortepijono aštuntinių natų. Po energingos vidurinės dalies grįžta pirmoji tema, kuria pabaigiama pirmoji dalis. Antroji dalis – trijų dalių formos švelnusis scherzo, pripildytas elegantiško jausmingumo. Trečioji dalis Lento – tamsios ir slegiančios nuotaikos prisodrinta atmosfera, perauganti į jautrų ir subtilų piano antroje dalies pusėje, tačiau gana greitai, beveik nejuntamai (attacca) pereina į ketvirtąją – Molto allegro – dalį. Paskutinioji sonatos dalis leidžia klarnetininkui atskleisti virtuozines galimybes, kol galiausiai sugrįžta lyriška ir nostalgiška (tarsi viso kūrinio apibendrinimas) pirmosios dalies pirmoji tema.
Francisas Poulencas Sonatą klarnetui ir fortepijonui baigė kurti prieš pat mirtį 1963 m. pradžioje. Todėl kūrinys suskambėjo jau po kompozitoriaus mirties. Premjerą atliko to meto muzikos įžymybės – Benny Goodmanas (klarnetas) ir Leonardas Bernsteinas (fortepijonas). Nors sonatą autorius dedikavo kito žymaus prancūzų kompozitoriaus Arthuro Honeggerio atminimui, premjeroje sklandė paties F. Poulenco pagerbimo nuotaikos. Sonata tarsi apibendrina jo kūrybą pirmoje ir antroje dalyje atskleisdama asmenybės brandą ir religinio pasišventimo užuominas, o trečioje dalyje jos muzika tarytum sugrąžina visus į pašėlusią, nerūpestingą jaunystę. Vienas apžvalgininkų šią sonatą pavadino gulbės giesme, žavinga kaip ir visa jo muzika.
Aaronas Coplandas Sonatą klarnetui ir fortepijonui dedikavo savo draugui leitenantui Harry‘iui H. Dunhamui, kuris žuvo mūšyje Ramiojo vandenyno pietuose 1943 m. Pasak kompozitoriaus, kai kurios Amerikos liaudies melodijų savybės tapo dalimi jo paties komponavimo stiliaus, kas atsispindi šioje sonatoje. Ją sudaro įprastos trys dalys, iš kurių dvi paskutinės yra grojamos be pauzės. Remiantis autobiografine A. Coplando knyga, jis 1980 m., konsultuodamasis su dviem klarnetininkais Timothy Paradise ir Michaeliu Websteriu, pats sukūrė sonatos transkripciją iš versijos smuikui ir fortepijonui į versiją klarnetui ir fortepijonui. 1970 m. klarnetininkas T. Paradise savarankiškai atliko šio kūrinio transkripciją, o M. Websteris 1986 m. atliko oficialią A. Coplando kūrinio transkripcijos versiją viešai premjeroje su pianistu Barry’iu Snyderiu. Pastaroji versija su nežymiais pakeitimais buvo publikuota 1988 m. „Boosey&Hawkes“ leidykloje.
Leonardo Bernsteino Sonata klarnetui ir fortepijonui yra sudaryta iš dvejų dalių. Pirmoji – trumpas Grazioso, kuris susideda iš švelnių ir lyrinių refleksijų bei užuominų į Hindemitišką harmoniją, kupiną džiazo ritmų. Andantino – jaudinanti džiazo, šokio ir A. Coplando stiliaus samplaika. Kompozitorius Paulas Hindemitas apie šį kūrinį atsiliepė, kaip apie subtiliai užsimenantį apie A. Coplando įtaką, tačiau tobulą kūrinį, kuris labai tiko Tangelvudo festivalio idilinei atmosferai. Premjerą atliko klarnetininkas Davidas Glazeris ir pats L. Bernsteinas.
Tarptautinių konkursų laureatas, klarnetininkas RIMVYDAS SAVICKAS, įgijęs bakalauro laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), tobulinosi Danijos karališkojoje muzikos akademijoje, vėliau grojo Kauno miesto simfoniniame orkestre, du sezonus buvo Baltijos jaunimo simfoninio orkestro narys. 2009 m. jam buvo paskirta Lietuvos kultūros tarybos edukacinė stipendija. 2011–2014 m. R. Savickas įgijo magistro laipsnį Kalifornijos valstijos Fulertono universitete Los Andžele, grojo solo su universiteto simfoniniu orkestru, taip pat Teksaso festivalio orkestre, o tarptautiniame Ima Hogg konkurse Hiustone pateko tarp dešimties geriausių solistų. Atlikėjo studijoms JAV „Frank J. And Jean Raymond Foundation, Inc fondas“ suteikė stipendiją.
Kaip solistas koncertavo su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu, valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“, Kauno miesto, Štirijos-Lietuvos jaunimo simfoniniu, Klaipėdos kameriniu, Lietuvos kariuomenės, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu orkestrais, Čiurlionio kvartetu. Tarp pastarųjų pasirodymų – bendradarbiavimas scenoje su jaunosios kartos dirigentu Tung-Chieh Chuangu ir su vienu labiausiai pripažintų prancūzų klarnetininkų – Nicolasu Baldeyrou. R. Savickas taip pat dėsto LMTA ir Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Periodiškai veda meistriškumo kursus užsienio šalių aukštosiose mokyklose.
Ukrainiečių pianistė MARIJA MIROVSKA nuo 2011 m. gyvena Vilniuje, dirba LMTA, yra Lietuvos muzikų sąjungos narė. Atlikėja dažnai koncertuoja įvairiose Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Estijos, Ukrainos, Vokietijos, Šveicarijos, Italijos, Ispanijos koncertų salėse, groja solo su įvairiais orkestrais, pasirodo kamerinių ansamblių sudėtyse. 1998 m. jos atliekami Wolfgango Amadeuso Mozarto ir Frederico Chopino kūriniai įrašyti Berno radijuje (Šveicarija). Ukrainos ir Šveicarijos radijo ir televizijos kanalai apie pianistę yra sukūrę laidų. Ne kartą pianistė sėkmingai pasirodė įvairiose scenose kartu su akademijos studentais.