Šio vakaro koncerto atlikėjai, itališkojo baroko virtuozai fleitininkas Vincenzo Lai ir klavesininkė Nijolė Dorotėja Beniušytė atvers mums tikrą italų barokinės muzikos lobyną – nepakartojamą repertuarą, palikusį gilų įspaudą visos Europos muzikoje. Programos šerdį sudaro muzikos kūriniai fleitai ir klavesinui, instrumentams, kuriuos itin mėgo XVIII a. kompozitoriai, naudoję juos tiek soliniam atlikimui, tiek kameriniam ar orkestriniam skambesiui. Fleita, anot baroko autorių, geba perteikti švelniausius ir drauge ryškiausius atspalvius visų pirma dėl savo išraiškingo tembro ir virtuoziškų ypatumų. Tuo tarpu klavesinas yra tapęs ikoniškiausiu baroko balsu: be jo barokinis koncertas sunkiai įsivaizduojamas, o klavesinui solisto vaidmenyje sužibėti leido išskirtinis jam kurtas repertuaras.
Koncertui atrinkti kompozitoriai puikiai perteikia savojo laikmečio muzikinę dvasią. Vieni jų gyveno ir kūrė išskirtinai Italijoje, kur ištobulino garsųjį „stile italiano“, kiti puoselėjo šį stilių svečiose šalyse, tapo publikos liaupsinamais solistais bei paskelbė kūrinių, apkeliavusių svarbiausius žemyno muzikinius centrus.
Pietro Antonio Locatelli (1696–1794) – „kultūros emigrantas“, išplatinęs italų kalbą barokinės muzikos pasaulyje. Arcangelo Corelli mokinys ir legendinis smuikininkas P. A. Locatelli – pasakojama, neva per visą solinę karjerą yra suklydęs vos vieną natą – sulaukė pasaulinės šlovės ir įsikūrė Amsterdame. Puikus savo paties impresarijus, P. A. Locatelli užsiėmė taip pat leidyba ir sisteminga savo kūrybos sklaida Europos sostinėse. Itin virtuoziškas P. A. Locatelli stilius – teigiama, jog šis smuikininkas buvus vienas iš Niccolò Paganini įkvėpėjų – įtakojo ir jo kūrybą fleitai, vieninteliam muzikos instrumentui išskyrus smuiką, kuriam maestro komponavo solinius kūrinius.
Anna Bon di Venezia (1738–1769) gimė Bolonijoje. Su muzika susipažino garsiojoje Venecijos „Ospedale della Pietà“ mokykloje, kurioje mokė ir pats Antonio Vivaldi. Po studijų A. Bon pradėjo ryškią karjerą Vokietijoje, dirbo svarbiausiuose dvaruose, tarp jų ir Frydricho Didžiojo, kur buvo žinoma kaip alto virtuozė. Jos muzika fleitai yra venecijietiško stiliaus pavyzdys: gyvi virtuoziški pasažai, primenantys A. Vivaldi koncertus, dera su galantiško stiliaus temomis ir sukuria įtaigų muzikinį įspūdį.
Tomaso Albinoni (1671–1751) – vienas svarbiausių baroko epochos italų meistrų. Gimęs Venecijoje, pasiturinčioje šeimoje, pirmąją gyvenimo dalį kūrė be didelių profesinių ambicijų. Tik būdamas trisdešimt aštuonerių, po tėvo mirties, T. Albinoni pradėjo tikrąją kompozitoriaus karjerą ir bene iškart sulaukė pripažinimo už savo sceninius kūrinius, koncertus ir sonatas. T. Albinoni šeštasis opusas – tai dvylikos sonatų rinkinys, kurį galima atlikti smuiku arba fleita. Šiuose nepaprastuose puslapiuose galima rasti įkvepiančių lėtųjų dalių, energingų šokių ir virtuoziškų allegro, sukurtų stiliumi, kuris dėl savo krištolinio skaidrumo ir paprastumo iškart paliečia klausytojų širdis.
Kompozitoriai Pietro Domenico Paradisi (1707–1791) ir Domenico Scarlatti (1685–1787) geriausiai įkūnija didžiąją italų klavesino tradiciją. P. D. Paradisi pasaulyje išgarsėjo būtent instrumentine muzika klavesinui. Mažiau žinomas kaip operų kūrėjas, bendraamžių itin vertintas dėl virtuoziško, rafinuoto ir vaizdingo stiliaus kuriant klavišiniams instrumentams, užtikrinusio jo muzikai milžinišką sklaidą. D. Scarlatti yra vienas pasaulinio klavesino repertuaro atraminių taškų. Jo įstabus sonatų palikimas atvėrė kelią sonatos formai, tapusiai labiausiai vertinama ir ikoniškiausia forma klasicizmo epochoje. Didelio talento solistas ir virtuozas D. Scarlatti apsigyveno Madride, kur, susipažinęs su iberiškosios muzikos stilistikos elementais, išvystė unikalų, dar ir šiandien vieną įdomiausių stilių visoje barokinės muzikos klavesinui panoramoje.
