Mažojoje salėje
Kas gi nėra girdėjęs apie šaunųjį, sumanųjį, keistąjį riterį Don Kichotą, vykdžiusį neįtikėtiniausius žygdarbius, patyrusį keisčiausius nuotykius, nuolatos kupiną kilnių minčių ir nepasiekiamų troškimų. Jo poelgiai, paskatinti gausybės perskaitytų romanų apie klajojančius riterius, daugeliui gali pasirodyti mažų mažiausiai keisti… Ar gali sveiko proto žmogus dvi avių bandas palaikyti besigrumiančiomis armijomis arba paprastą pakelės užeigą vadinti garbingo valdovo pilimi? Bet kita vertus – kiek jo žygiuose bei juos lydinčiuose pamąstymuose slypi gyvenimiškos išminties, riteriškos filosofijos, svajingo objektų idealizavimo. Iš to idealizavimo ir gimė paslaptinga figūra – Don Kichoto širdies dama Dulsinėja iš Toboso. Kaip ir daugelį kitų dalykų, riteris ją susikūrė savo mintyse, tam pasirinkdamas puikų prototipą – valstiečių iš Toboso gyvenvietės Lorenso Korčuelo ir Aldonsos Nogales dukrą Aldonsą Lorenso. Tad kas gi ji tokia, išradingojo riterio, viskam atrandančio savitą paaiškinimą, susikurta žavioji ir kilnioji Dulsinėja iš Toboso, kuriai buvo skiriamas kiekvienas Don Kichoto žygdarbis ar poelgis? Pasak pragmatiškojo ginklanešio Sančos, ji – geriausiai mokanti sūdyti kiaulieną mergina visoje La Mančoje, galinti bet kurį klajojantį ar besiruošiantį klajoti riterį už barzdos ištraukti iš purvo.
Apie šią damą, nepažinusią savojo riterio, koncerto metu pasakos naujų muzikos atspalvių ir teminio jos pagrįstumo nepailstantis ieškoti atlikėjų duetas. Don Kichoto tema sukurta gausybė muzikos kūrinių. Pažvelgus atidžiau – didžioji tų kūrinių dalis skirta Dulsinėjai. Dažniausiai tai – Don Kichoto kreipimasis į širdies damą, mintyse dainuojamos serenados, kuriami sonetai ar tretiems asmenims skirti damos šlovinimo posmai. Atlikėjai siūlo pažvelgti į visą šią nuostabios muzikos puokštę kiek kitu kampu – iš Dulsinėjos pozicijos. Ką ji turėtų jausti, sužinojusi, kad ją šlovina toks kilnus riteris? Kokia drama turėtų įvykti paprastos valstietės širdyje, pajutus jai rodomą riterišką ir kilnų dėmesį, garbinimą ar dievinimą… Atsakymai į šiuos klausimus egzistuoja. Ir slypi jie ne kur kitur, o muzikoje. Muzikoje, kurią Don Kichoto ir Dulsinėjos tema rašė lyriškasis melodijų meistras Jules‘as Massenet, įamžinęs šią istoriją operoje, nepakartojami muzikinių spalvų paletės virtuozai Jacques‘as Ibert‘as bei Maurice‘as Ravelis, kūrę muziką vienam ir tam pačiam kino filmui apie Don Kichotą. Savo širdies damą Don Kichotas šlovina Dmitrijaus Kabalevskio sukurtoje serenadoje, o Mitchelo Leigho plunksna šio riterio siekius įamžino miuziklo žanre. Savitą klajojančio riterio istorijos tęsinį, grįstą Dulsinėjos jausmais ir pasaulėžiūra, klausytojams perteiks ištraukos iš Genadijaus Gladkovo miuziklo, o Don Kichoto skaitytų romanų herojai kreipsis į jį patį Vilniuje gimusio Romualdo Twardowskio muzikos garsais, kompozitoriaus gimtinėje nuskambėsiančiais pirmą kartą.