Pablo Luna – „De España vengo“ („Esu iš Ispanijos“) iš sarsuelos „El niño judío“ („Berniukas žydas“)
Esu iš Ispanijos, esu ispanė. Mano akys atspindi šviesų Ispanijos dangų, o mano kūnas –
grakštumą jos žmonių.

Enrique Granados:
3 dainos iš ciklo „Canciones amatorias“ („Meilės dainos“)
„Mañanica era“ („Buvo rytas“)
Išaušo rytas, pagaliau, šv. Jono šventė, kuomet deivė Venera atėjo į sodą įkvėpti gaivaus oro, po jazmino šešėliu. Jos plaukai darė ją panašią į serafiną, jos lūpos ir skruostai buvo rubino spalvos, o jos veido bruožai – tarsi kerubino. Iš žydinčių gėlių ji sudėjo pagalvėlę ir nupynė rožių girliandą. Tai buvo skirta tam, kuris ateis čia ištikimai numirti dėl meilės, apie kurią niekas niekada nesužinos.
„No lloreis, ojuelos“ („Neverkite, akelės“)
Neverkite, akelės, juk nėra prasmės verkti iš pavydo, kuris nužudo meilę.
Tas, kuris gali nužudyti, neturėtų bandyti mirti pats – juk juokas gali padaryti kur kas daugiau negu ašaros.
„Gracia mía“ („Miela mano“)
Miela mano, prisiekiu Dievu, kad jūs esate nuostabus sutvėrimas, ir jei kas panorėtų sužinoti, kas yra gražiau už tai, turėtų tik išgirsti jūsų balsą.
Aš esu palaimintas prarasdamas savo gyvenimą dėl jūsų, nes tai, ką prarandu neprilygsta tam, ką gaunu.
„Andaluza“ („Andalūziškas šokis“) e-moll, Nr. 5 iš ciklo „Danzas espanolas“ („Ispaniški šokiai“), op. 37

Fernando J. Obradors – 4 dainos iš ciklo „Canciones clasicas espanolas“ („Klasikinės ispanų dainos“)
„Del cabello más sutil“ („Iš tavo švelnių plaukų“)
Iš tavo nuostabiai švelnių plaukų aš supinčiau tau kasą, su kurią galėčiau prisitraukti ir turėti tave šalia.
Norėčiau būti mažute stikline tavo namuose, kad galėčiau bučiuoti tave kaskart tau geriant iš jos.
„Con amores, la mi madre“ („Su meile, mama mano“)
Su meile, mama, aš užsnūdau. Miegodama sapnavau apie tai, ką mano širdis slėpė, –kad toji meilė mane guodė labiau negu aš to buvau nusipelnęs. Toji meilė nuvijo mano skausmą ir davė man tikėjimą.
„Coplas de Curro Dulce“ („Curro Dulce posmai“)
Maža nuotaka,
Mažas jaunikis,
Maža svetainė,
Mažas miegamasis.
Štai kodėl aš noriu mažos lovos su mažu tinkleliu virš jos (baldakimu).
„El vito“
Sena moteris yra verta vieno realio (sidabrinės monetos), o jauna mergina – dviejų varinių, bet kadangi aš esu vargšas, renkuosi pigiausią.

Ernesto Lecuona – Malaguena iš ciklo „Suita Andalucia“ („Andalūziška siuta“)

Manuel de Falla – „Tus ojillos negros“ („Tavo juodos akys“)
Aš nežinau, ką tokio turi tavo juodos akys, kurios man sukelia širdgėlą, bet kartu man jos labai patinka. Jos tokios žaismingos ir neramios, žvilgsniai staigūs, jie giliai smelkiasi. Žmonės kalba, jog Dievas jas sukūrė tam, kad parodytų, kas yra gėris, šlovė ir dangus. Bet, kita vertus, jos tokios apgaulingos! Pasakoja apie tai, ko iš tikro nėra. Kai kas sako, kad Dievas jas sukūrė tam, kad parodytų, kas yra kančia . Ir yra tavo akyse tai, kas yra ir danguje. Naktys labai tamsios, dienos – labai giedros.

Miguel Sandoval – „Adiós mi tierra“ („Sudie, mano krašte“)
Mieloji gimtine, išgirsk mano dainą, išgirsk mano skundą.
Šviesos žeme, saulės tėvyne, gėlių ir meilės krašte! Toli aš išvyksiu ir niekada nebegrįšiu. Meilės ir vilties šalie, aš sakau tau sudie!
Aš išvyksiu klajoti po platų pasaulį, ieškosiu ramybės ir savo meilės užmaršties, be vilties, jog vieną dieną grįšiu ir nebeskaudės.

David P. Dorantes – „Orobroy“

Francisco Asenjo Barbieri – „Canción de Paloma“ („Daina apie Balandėlę“) iš sarsuelos „El barberillo de Lavapiés“ („Kirpėjas iš Lavapiés‘o“)
Gimus gatvėje Balandėlės vardą man davė tarsi pokštą. Kadangi lekiu iš gatvės į gatvę,
Balandėle mane vadina ir šiandien, nors aš neturiu spalvoto kaklo, nors mano plaukai visada
švarūs ir susiraitę ir nors mano vargšas kūnas neturi jokių plunksnų – jis visada švarus ir baltas kaip jūros puta!
Kai mano langas atsiveria į dangų ir virš jo skraido balandžiai, kai matau aušrą auštant, aš nori skristi kaip jie.
Esu kaip ulbantis balandis, visada eidama dainuoju ir visada lieku ištikimu savo vardui Balandėle. Ieškau sau poros, kas gi jis?

José María Cano Andrés – „Hijo de la luna“ („Mėnulio sūnus“)
Legenda pasakoja apie moterį čigonę, kuri iki aušros meldė mėnulio, kad kai išauš diena, ji galėtų ištekėti už vyro čigono.
„Tu turėsi vyrą, tamsaus gymio, – tarė pilnas mėnulis iš dangaus. – Bet mainais į tai aš gausiu pirmąjį vaiką, kurio su juo susilauksi. Nes ta, kuri paaukoja savo vaiką tam, kad nebūtų viena, nemylės jo iš tiesų.“
Naktimis, kai šviečia pilnatis, vaikelis yra laimingas. O jeigu jis verkia – mėnulis dyla, daro
mažyliui lopšį ir supa jį.

Agustin Lara – „Granada“
Granada – išsvajotoji žemė! Mano daina skamba tau!
Granada – bulių kautynių krauju aplaistyta žeme! Moteris, kurios moka kerėti savo juodomis akimis! Svajonė – maištinga čigonė, pasidengusi gėlėmis. Bučiuoju tavo raudonas lūpas – sultingą obuolį –, kurios man kalba apie meilę.
Tu esi žemė, pilna gražių moterų, kraujo ir saulės!