Gegužės 4 d. Kauno filharmonija kviečia publiką į jausmingą koncertą „Con passione“, kuriame grieš vienas svarbiausių klasikinės muzikos ansamblių Kaune – Kauno styginių kvartetas, o fortepijonu skambins iš Didžiosios Britanijos į tėvynę koncertams sugrįžtanti Londono karališkosios muzikos akademijos absolventė, pianistė Indrė Petrauskaitė. Atlikėjų paruoštoje programoje skambės kompozitorių Giedriaus Kuprevičiaus, Roberto Schumanno, Ernsto von Dohnányi kūriniai.
Giedrius Kuprevičius – „Vasaros naktis su Naujaliu“ styginių kvartetui (2002)
Šiemet iškilų 80 metų jubiliejų pasitinka vienas produktyviausių ir žinomiausių Lietuvos kompozitorių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Giedrius Kuprevičius. Šis kūrėjas – itin įvairiapusė asmenybė: kompozitorius, pedagogas, eseistas ir polemistas. Jo didžioji gyvenimo ir veiklos dalis yra susijusi su Kaunu. Kūrybinėje kompozitoriaus biografijoje yra buvę nemažai įdomių posūkių: devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje gyvavo jo įkurta Kauno muzikinio teatro elektroninės muzikos grupė „Argo“, ilgus metus grojęs Kauno karilionu jis buvo paskirtas vyriausiuoju Kauno miesto varpininku. Kompozitoriaus plunksnai priklauso vienas populiariausių Lietuvoje miuziklų „Ugnies medžioklė su varovais“, o šio miuziklo daina „Kregždutės“ tapo vienu populiariausių kūrinių Lietuvoje. Kompozitorius nuolat rašo muziką ir tradiciniuose žanruose: kuria operas, simfonijas, kamerinius kūrinius, oratorijas ir vokalinius ciklus. Ši G. Kuprevičiaus muzika – saikingai moderni, daugelyje kūrinių pastebimas improvizacinio prado dominavimas bei ryškios sąsajos su literatūra ar vaizduojamuoju menu. Pats kompozitorius apie kūrinį kvartetui „Vasaros naktys su Naujaliu“ rašė: „Visuomet norisi prisiglausti prie solidesnių kūrybos figūrų su viltimi, kad ir pats tapsi solidesnis. Tokių kilnių tikslų vedinas priartėjau ir prie Juozo Naujalio, kuris šiaip nėra mano favoritas. Vasaros naktys visad įkvepia avantiūroms. Manoji, susieta su žvilgsniu į Naujalio sentimentalią melodiją „Tylios malonios vasaros naktys…“ tapo pjese styginių kvartetui, vėliau – versija kameriniam orkestrui. <…> Muzika, kurioje tiek pat ironijos, kiek ir pagarbos Patriarchui, yra tarsi žaismė, atribojanti jausmą nuo proto.“
Robert Schumann – Styginių kvartetas a-moll, op. 41 Nr. 1 (1842)
Vokiečių kompozitoriaus Roberto Schumanno (1810–1856) pirmasis styginių kvartetas, kaip ir daugelis kitų jo opusų, yra susijęs su kompozitoriaus gyvenimo meilės – kompozitorės ir pianistės Claros Schumann vardu. Visi trys šio opuso kvartetai pirmą kartą buvo atlikti kaip 23-iojo gimtadienio dovana Clarai 1842 m. rugsėjo 13 d.
Dažnai 1842-ieji tyrėjų įvardijami kaip R. Schumanno kamerinės muzikos metais. Tais metais kompozitorius intensyviai studijavo Haydno, Mozarto, Beethoveno, Schuberto ir Mendelssohno kamerinę muziką, beje, pastarajam ir dedikavo šį opusą. Nors R. Schumanno styginių kvartetai yra rečiau atliekami koncertinėse programose nei kiti populiarūs šio žanro opusai, jie byloja apie kompozitoriaus intensyvias kamerinės muzikos studijas bei jo unikalią vaizduotę ir meistriškumą. Šis kvartetų opusas yra ypač svarbus kaip tiltas tarp Mendelssohno ir Brahmso kvartetų, kuriuos skiria 30-ties metų intervalas. Pirmajame kvartete galima pajusti Mozarto ir ypač Beethoveno ezoteriškas idėjas, Mendelssohno ritminį žavesį ir Schuberto „galopavimą“. Simfoninių proporcijų ugningas finalas – kiek primenantis nevaldomą vėlyvojo Beethoveno galybę epiškai užbaigia šį šedevrą.
Ernst von Dohnányi – Fortepijoninis kvintetas c-moll, op. 1 (1895)
Vengrų kompozitorius, dirigentas ir pianistas Ernstas von Dohnányi (1877–1960) buvo viena iškiliausių 20 a. pirmosios pusės asmenybių. E. von Dohnányi ne tik buvo autorius daugelio kompozicijų (kūrė fortepijonui, orkestrui, kameriniams ansambliams, chorui, parašė keletą operų bei instrumentinių koncertų), bet buvo ir svarbus to meto visuomeninkas, iškilus atlikėjas bei pedagogas.
Tarp E. von Dohnányi studentų puikuojasi artistai, praturtinę atlikėjiško meno istoriją, tokie kaip Mischa Levitzki, Géza Anda, Annie Fischer, György Cziffra ir daugelis kitų.
E. von Dohnányi kaip dirigentas buvo aktyvus propaguotojas to laikmečio naujos muzikos; pats dirigavo Bartóko, Kodály ir kitų kompozitorių kūrinių premjeras.
Kaip pianistas E. Dohnányi vos sulaukęs dvidešimties metų koncertavo JAV ir Vokietijos salėse. Taip pat debiutavo Londone – vienoje prestižiškiausių to meto salių Europoje – „Queen‘s Hall“. Beje, kompozitorius yra ir Ferenco Liszto tarptautinio pianistų konkurso įkūrėjas (1933).
Jis studijavo Vengrijos nacionalinėje muzikos akademijoje (dabar Ferenco Liszto muzikos akademija), mylimiausio Liszto mokinio Istváno Thománo fortepijono klasėje bei Hanso von Koesslerio kompozicijos klasėje. Pastarasis propagavo Brahmso kūrybą. Stipri Liszto ir Brahmso įtaka jaunystės metais galbūt ir buvo priežastis, kad kompozitorius E. von Dohnányi išliko romantizmo muzikinės tradicijos tęsėjas.
Kompozitoriaus pirmas publikuotas opusas – Fortepijoninis kvintetas c-moll, sukurtas 1895 metais, buvo labai palankiai sutiktas publikos. O pats Brahmsas, anot H. von Koesslerio, yra pasakęs: „Aš pats negalėčiau sukurti geriau.“ Tais pačiais metais Brahmsas suorganizavo šio kvinteto atlikimą Vienoje. Kvintetą atliko tik ką susikūręs Fitznerio styginių kvartetas, o fortepijono partiją – jaunas kompozitorius E. von Dohnányi.
Kvintetas, kaip būdinga šiam žanrui, yra keturių dalių kūrinys. Šis opusas parašytas Schumanno ir Brahmso romantinėje dvasioje, tačiau su individualia ir Dohnaniškai savita muzikine pajauta. Pirmoji kvinteto dalis – dramatiška ir jausminga, kaip ir po jos sekantis Scherzo bei trečioji lyrinė dalis Adagio, quasi andante. Kvinteto paskutinėje dalyje – džiaugsmingame ir triumfuojančiame finale panaudotas asimetriškas 5/4 ritmas. Finalo kodoje kompozitorius sugrąžina pagrindinę pirmosios dalies temą, tačiau šviesioje ir viltingoje nuotaikoje, pergalingai užbaigia šį jaunatvišką opusą.
Atlikėjų nuotraukų autoriai: Dmitrijus Matvejevas, Jonas Danielevičius
