Vyriausybei paskelbus karantiną Lietuvoje, nuo 2020 M. KOVO 17 D. IKI BALANDŽIO 27 D. Kauno filharmonijos kasa nedirbs. Bilietus į atšauktus koncertus bus galima grąžinti atnaujinus Kauno filharmonijos kasos darbą. Bilietų grąžinimo terminas bus pratęstas atsižvelgiant į karantino laikotarpį.
Jei bilietus pirkote kitose kasose, bilietai bus grąžinami atnaujinus šių kasų darbą.
Jei bilietus įsigijote internetu, prisijunkite prie savo paskyros ir ten atlikite grąžinimo procedūras.
Visų klausytojų prašome supratimo ir kantrybės, informacija bus atnaujinama.
Likime sveiki!
Mažojoje salėje
Akordeonas – dažnam pažįstamas instrumentas, išsiskiriantis tiek išvaizda, tiek ypatingu tembru, sukeliančiu įvairiausias asociacijas ar emocijas. Savo gyvavimo istorijoje patyręs tiek atkaklaus neigimo, tiek aukščiausių populiarumo viršūnių, šis instrumentas pasižymi maloniu, vibruojančiu garsu, primenančiu vargonų ar simfoninio orkestro skambesį. Ne veltui sakoma, kad patyręs muzikantas, sumaniai parinkdamas registrus, gali imituoti daugelio instrumentų tembrus. Akordeonas populiarus ne tik Lotynų Amerikos ar Vakarų Europos šalyse. Į Rusiją įžengęs įsibėgėjant XX amžiui šis instrumentas greitai atrado nišą šalies muzikinėje kultūroje. Kelio pradžioje jis įsitvirtino estrados ir džiazo žanruose, o vėliau išplito po visas sritis: nuo tautinių ansamblių iki akademinės muzikavimo manieros. Prisimenate posakį: „Protu Rusijos nesuvoksi…“? Šis posakis tinka ir kalbant apie akordeono kelią Rusijoje. Būtent čia išsivystė ir buvo ištobulintos trys instrumento atmainos: klavišinis ir mygtukinis akordeonai bei bajanas. O ar galima protu suvokti rusų kompozitorių akademinę muziką, kurtą balsui ir fortepijonui, bet atliekamą balsu ir akordeonu? Ko gero, čia svarbesnį vaidmenį vaidina emocijos ir garsų spalvos, padedančios tas emocijas atskleisti.
Vadovaudamiesi tokia idėja du naujo ir neįprasto nepaliaujantys ieškoti muzikantai tęsia prieš metus pradėtą koncertų seriją, šį kartą pristatydami publikai rusų kompozitorių muziką. Akordeonininko LAIMONO SALIJAUS ir dainininko GIEDRIAUS PRUNSKAUS parengta programa pateiks plačią šios šalies kūrėjų muzikos retrospektyvą. Akordeono ir balso duetu prabils savo laikmečio tradicijas laužęs Modestas Musorgskis, vienas šmaikščiausių rusų muzikos grandų Dmitrijus Šostakovičius, aštrių temų nevengiantis nūdienos kūrėjas Leonidas Desyatnikovas, tautinės muzikos elementus su akademine išraiškos maniera sumaniai derinęs Georgijus Sviridovas ir kiti nuostabią muziką kūrę kompozitoriai.
Atlikėjai tvirtai tiki, kad balso ir akordeono duetas gali suteikti akademinei muzikai įvairiausių, naujų spalvų, leidžiančių pažvelgti į tradicinę kūrybą iš įvairių aspektų. Todėl, atlikdamas rusišką muziką savo gimtojoje šalyje, kūrybinis duetas nesibaimina, kad paklius į tokią situaciją, kurion buvo patekęs žymusis violončelininkas Mstislavas Rostropovičius ir pianistas bei kompozitorius Janas Frenkelis. Juk Lietuva – ne Rusijos stepės… (Dar tik įsibėgėjant M. Rostropovičiaus karjerai jis kartu su J. Frenkeliu buvo išsiųstas koncertuoti plėšiniuose dirbantiems savanoriams. Atvykę atlikėjai rado tik palapinių miestelį, kuriame, žinoma, nebuvo pianino. Laimei, pianistas stovykloje atrado akordeoną, kuriuo pasisiūlė akompanuoti violončelininkui. Koncerto metu iš paskutinės eilės pakilo aukštaūgis, stambus darbininkas ir grėsmingai pradėjo artėti prie scenos. Būsimasis garsusis violončelininkas sušnabždėjo kolegai: „Janai, grojam greičiau, man jo veidas nepatinka…“. Bet užbaigti kūrinio atlikėjai nespėjo. Ant scenos užlipęs galiūnas plačiu delnu uždengė violončelės stygas ir griausmingu bosu tarė: „Brolyti, tu čia nesvirpk. Leisk bajano paklausyt…“)
