Koncertas skiriamas Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai ir 75-osioms Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metinėms paminėti.
Ansamblio „Lietuvos Jeruzalė“ koncerte, skirtame Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, muzikine kalba atpasakojama didinga ir tragiška Vilniuje gyvenusios tautos ir paties miesto istorija, sugrąžinamas prarastas ano meto koloritas, perteikiama ypatinga atmosfera. Šio muzikinio pasakojimo personažai nėra vien išminčiai ar meno kūrėjai, kurių darbai yra tapę pasaulio kultūros paveldu. Tai, veikiau, paprasti žmonės, darbštūs ir nagingi, beatodairiškai stojantys ginti savo tiesos ir įsitikinimų, dažnai susiduriantys su neteisybe ir pykčiu, gebantys pasijuokti iš pačių savęs.
Ansamblio „Lietuvos Jeruzalė“ pirmtakas buvo ansamblis „Vilne“, kurio pirmieji koncertai įvyko dar 1985 m. Vilniuje ir Kaune. Ansamblio sudėtį nulėmė konkretus muzikos kūrinys – S. Prokofjevo „Uvertiūra žydų temomis“ styginių kvartetui, klarnetui ir fortepijonui, specialiai sukurtas amerikiečių ansambliui „Zimro“ ir pirmą kartą atliktas 1920 m. dalyvaujant autoriui.
Ansamblis atlieka S. Prokofjevo, D. Šostakovičiaus, A. Coplando, M. Brucho, E. Blocho ir kitų žymiausių kompozitorių kūrinius žydų temomis, taip pat užsako profesionalius žydų liaudies muzikos perdirbimus, bendradarbiauja su lietuvių kompozitoriais, atlieka B. Traubo padarytas aranžuotes.
S. Prokofjevo kūrinyje „Uvertiūra žydų temomis“ (1919) susilieja žydų muzikinio folkloro intonacijos su S. Prokofjevui būdinga veržlia motorine muzikinio pasisakymo maniera bei nuostabiai gražiai į muzikinį audinį įpintais melodingais lyriniais intarpais. Rusų kompozitoriaus sukurta žydų muzika – pati savaime yra puiki metafora, atspindinti tautinės santarvės ir tolerancijos idėją, be kurios nebūtų įmanoma vilnietiškos Lietuvos Jeruzalės egzistencija.
Humoro gaidelė jaučiama B. Borisovo „Senajame Vilniuje“ (1993) fortepijoniniam trio. Tai šviesus, nostalgiškas prisiminimas apie Vilnių, koks jis buvo anksčiau ir kokio jo jau nebėra.
J. Achrono „Žydiška melodija“ (1914) – tai širdį draskanti rauda, savotiškas Holokausto tragedijos pramatymas. Taip ji skambėjo griežiant vilniečiui Jaschai Heifetzui, tokia ji ir šiuolaikinių atlikėjų interpretacijose, nes per šimtmetį, skiriantį mus nuo kūrinio atsiradimo, nedaug kas tepasikeitė: neapykanta, sukėlusi Holokaustą, ne kartą išsiverždavo ir vėliau, kitomis formomis tebesireiškia iki šiol. Todėl skausmas, sklindantis iš šio kūrinio vis dar aktualus.
E. Blocho „Baal Shem. Trys vaizdeliai iš chasidų gyvenimo“ (1923) – vienas ryškiausių ir populiariausių žydų muzikinio repertuaro kūrinių. Ciklą sudaro trys pjesės: Vidui – Atgaila (Contrition), Nigun – Daina be žodžių, Simchas Torah – Šventė. Ir čia daug liūdesio, bet kartu neišpasakytas džiaugsmas, šviesą nešantis tikėjimas. Kūrinys skirtas iškiliam mąstytojui mistikui rabinui Israeliui ben Eliezeriui (1698–1760), žinomam Baal Shem Tovo vardu.
Chasidų motyvai atsekami ir nedidelėje J. Engelio pjesėje „Volksnigun“ („Liaudiška melodija“) (1919). Tai, kaip ir E. Blocho „Baal Shem“, į profesionaliąją muziką perkeltas nigunas – melodija be žodžių, vėliau imta pritaikyti skaitant Šventąjį raštą, muzikuojant per vestuves. Pjesę kompozitorius parašė fortepijonui, o B. Traubui ją perdirbus klarnetui ir styginiams, ji įgavo naujų, charakteringų spalvų.
Dainos „Žydų mama“ („A Yiddishe mame“, 1925) ir „Apie rabiną Elimelechą“ („Az der Rebbe Elimelech“, 1927) yra tokios populiarios, kad dažnas neabejodamas priskirtų jas folklorui. Taip nėra, kiekviena jų turi autorių: pirmąją sukūrė Jackas Yellenas, antrąją – Moshe Nadiras. „Žydų mama“ yra lyrinė – apie beribę motinos meilę, atsidavimą ir pasiaukojimą vardan savo vaiko. „Apie rabiną Elimelechą“ – komiška, pasakojanti apie įkaušusį rabiną (gebėjimas pasijuokti iš savo paties silpnybių – charakteringas žydų mentaliteto bruožas). Abi dainas aranžavo žinomas miuziklų ir kino muzikos kūrėjas D. Seltzeris, puikus instrumentuotės meistras. O šios instrumentuotės pagrindu B. Traubas parengė savo perdirbimą.
Baigiamasis akordas – F. Latėno „Lietuvos Jeruzalė“. Tai muzika G. Kanovičiaus spektakliui „Nusišypsok mums, Viešpatie“. G. Kanovičiaus pjesė pasakoja apie sunkų žydų likimą, vaikus, tolstančius nuo tėvų, tėvus, juos besivejančius, bet nepavejančius, apie tikėjimą, padedantį įveikti visas negandas. Tačiau visa tai su šypsena, be suvaidintų ašarų.
Štai toks „Lietuvos Jeruzalės“ muzikinis metraštis – vis apie tą patį ir vis kitaip…
Įėjimas į Kauno valstybinėje filharmonijoje vykstančius renginius tik su Galimybių pasu, ES skaitmeniniu COVID pažymėjimu arba kitais Galimybių paso kriterijų atitikimą įrodančiais dokumentais (vaikams iki 16 m. amžiaus negalioja). Viso renginio metu privaloma dėvėti NE ŽEMESNIO KAIP FFP2 LYGIO RESPIRATORIUS ir laikytis saugaus atstumo. Asmenų, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų požymiai (karščiavimas, kosulys, pasunkėjęs kvėpavimas ir pan.), prašome į renginį nevykti. Organizatoriai turi teisę neįleisti lankytojų, kuriems pasireiškia minėti požymiai.
