Du monumentalūs kūriniai vainikuoja L. van Beethoveno kūrybos kelią – tai IX simfonija ir „Missa solemnis“ („Iškilmingos mišios“). Juose kompozitorius iškyla visoje savo didybėje ne tik kaip genialus menininkas, bet ir kaip mąstytojas, susirūpinęs visos žmonijos ateitimi, išreiškiantis savo požiūrį į gyvenimą, skelbiąs taikos ir brolybės idealus.

Priežastis, paskatinusi L. van Beethoveną kurti mišias, buvo paprasta: jo globėjas mecenatas ir mokinys erchercogas Rudolfas turėjo būti įšventintas Olomouco arkivyskupu (1820), šioms iškilmėms ir reikėjo specialaus kūrinio. Tačiau, terminui atėjus, buvo sukurtos tik dvi mišių dalys – sumanymas išsiplėtė, pareikalavo daug įtempto darbo. L. van Beethoveno partitūra buvo baigta tik 1822 m., tačiau ir vėliau kompozitorius ją koregavo, taisė, pildė. Pirmą kartą šios mišios suskambėjo 1824 m. kovo 26 d. Sankt Peterburge. Maždaug po mėnesio premjera įvyko ir Vienoje, nors tada buvo atliktos tik trys mišių dalys.

„Iš širdies – į širdį“, – užrašė L. van Beethovenas partitūros pradžioje, o „Dona nobis pacem“ epizodą lydi frazė „Išorinės ir vidinės taikos meldimas“. Šiuos žodžius galima suvokti kaip viso kūrinio moto, o prašviesėjimą mišių pabaigoje – kaip džiaugsmo ir ramybės viltį.
LNF inf.