vasario
26 d.
Sekmadienis, 17:00, Kamerinė muzika

Žavingasis barokas

vasario
26d.

Žavingasis barokas

Sekmadienis, 17:00 / Kamerinė muzika
Bilietai

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantai, mylintys nuostabų ir elegantišką baroko epochos kūrybinį palikimą, paruošė programą, kurioje skamba Vokietijoje, Anglijoje ir Italijoje dirbusių baroko muzikos meistrų sukurta muzika įvairios sudėties instrumentų ansambliams. Atlikėjai žada, kad jų muzikavimas ir laikui nepavaldžios baroko muzikos estetika švelniai paglostys kiekvieno klausytojo širdį.

Žodžio „barokas“ kilmė aiškinama keletu versijų. Viena jų – portugališkas pavadinimas „perola barroca“, reiškiantis perlą arba įmantrios formos jūroje aptinkamą kriauklę. Kita kilmės versija – lotyniškas žodis „baroco“, apibūdinantis vieną iš silogizmų rūšių scholastikos logikoje. Tiesa, panašūs lotyniški žodžiai „barlocco“ ar „brillocco“ taip pat siejami su neįprastos formos perlu, neturinčiu simetrinės ašies. Čia galima pastebėti sąsajas su to meto menais ir architektūra, kuriems būdingos ypatingos formos, sudėtingumas, prabanga ir dinamika. Muzikoje terminas „barokas“ pradėtas naudoti kiek vėliau.

Šios epochos muzika, dabar tapusi įprastine atlikėjų repertuaro dalimi, dažnai atliekama ir tyrinėjama. Šios epochos metu buvo ištobulintas muzikos ornamentavimo menas, kito natų raštas, tobulėjo instrumentai ir grojimo jais technika, gimė operos žanras. Tiesa, toks požiūris į baroko epochos muziką buvo ne visais laikais. Sąlyginai barokine muzika vadinamas platus Vakarų Europos regione kūrusių kompozitorių kūrybinis palikimas nuo 1600-ųjų iki 1750-ųjų metų. Kalbant apie muziką, terminas „barokas“ pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose panaudotas 1746 m., jį galima aptikti ir po dvidešimties metų išleistame Jeano Jacques Rousseau „Muzikiniame žodyne“. Abiem atvejais terminas panaudotas kalbant apie „keistą, neįprastą, įnoringą muziką“. XIX a. pradžioje išleistame muzikos terminų žodyne žodžiu „barock“ apibūdinamos tokios muzikos savybės: painiava, pasipūtimas, barbarų gotika ir t. t. Netgi XX a. pradžioje pasirodžiusioje „Italų baroko istorijoje“ autorius Benedetto Croce teigia: „Istorikas negali vertinti baroko pozityviai. Tai – neigiamas reiškinys, blogo skonio požymis…“. Taigi, žodžio „barokas“ lemtis daug kuo priklauso nuo jame užkoduoto ekstravagantiškumo atspalvio. Terminas anksčiau buvo naudojamas ne apibrėžti epochos stiliui, o buvo tiesiog neigiamu epitetu „nesuprantamam“ menui. Lygiai tokia pati lemtis ištiko XX a. užgimusį terminą „modernizmas“.

Kaip muzikinės epochos apibrėžimas, terminas „barokas“ pirmą kartą panaudotas tik 1919 m., vėliau jis literatūroje aptinkamas po dvidešimties metų. Iki pat septintojo XX a. dešimtmečio nenutilo muzikologų diskusija, ar verta vienu terminu vadinti tokių skirtingų kompozitorių kaip Antonio Vivaldi, Jacopo Peri, Claudio Monteverdi, Domenico Scarlatti ir kt. kūrybą. Buvo muzikologų, kurie kategoriškai priešinosi tam, kad baroko epochai būtų priskiriamas Johanno Sebastiano Bacho ir Georgo Friedricho Händelio kūrybinis palikimas. Kiti teigė atvirkščiai, kad būtent šių kūrėjų muzika geriausiai nusako baroko epochos stilistiką. Yra manančių, kad baroko epochą būtina dalinti į du periodus: barokinį ir manierizmo. Visgi svarbiausia, kad baroko muzikos stilistika būtų aiškiai suvokiama greta ją įrėminančių renesanso bei klasicizmo epochų.