kovo
04 d.
Šeštadienis, 17:00, Kamerinė muzika

Viljamas Šekspyras ir kiti

kovo
04d.

Viljamas Šekspyras ir kiti

Šeštadienis, 17:00 / Kamerinė muzika
Bilietai

Nedažnai nutinka, kad puikia karjera operos scenose galintis pasigirti solistas, dalį savo talento skiria dainos žanro gerbėjams. O jeigu tai – ypatingos dainos, atliekamos puikaus dainininko, tuomet šis derinys tampa tikru muzikos reiškiniu. Tokiu išskirtiniu atveju galima pavadinti šią programą, parengtą nuostabaus boso savininko Tado Girininko. Joje skambės išskirtinių XX amžiaus kompozitorių vokalinė muzika, sukurta genialaus anglų dramaturgo Viljamo Šekspyro (William Shakespeare), italų renesanso milžino Michelangelo Buonarroti ir prancūzų lyrikos meistro Paulo Morando tekstais.

Dmitrijaus Šostakovičiaus „Siuita Michelangelo Buonarroti eilėmis“ sukurta priešpaskutiniais kompozitoriaus gyvenimo metais. Tuo metu genialusis kūrėjas jau sunkiai sirgo, suvokdamas, kad jam liko nedaug laiko, paskutiniuose kūriniuose kalbėjo apie gyvenimo baigtį, prasmę, apie mirtį ir nemirtingumą. Ši vokalinė siuita persunkta būtent tokiomis idėjomis. Kūrinys, dedikuotas žmonai, sukurtas vasarą, kompozitoriui besiilsint priemiesčio viloje. Michelangelo eilės patraukė D. Šostakovičių ne vien savo grožiu, minčių gelme, paprastumu bei genialumu. Tais metais buvo minimos 500-osios universaliojo renesanso menininko gimimo metinės. Kompozitoriui į rankas pateko žinomo literatūrologo Abramo Efroso išverstų Michelangelo eilėraščių rinkinys. Siuitai D. Šostakovičius atrinko vienuolika eilėraščių. Jam ne visai patiko A. Efroso vertimai, tad kompozitorius kreipėsi į žinomą to meto poetą Andrejų Voznesenskį, prašydamas pakoreguoti vertimus. Poetas sutiko, bet kompozitorius taip skubėjo kurti muziką, kad ėmėsi darbo su A. Efroso vertimais. Kai A. Voznesenskis atnešė perrašytus tekstus, muzika jau buvo baigta, tad D. Šostakovičiui beliko atsiprašyti talentingojo poeto. Kompozitorius nepavadino kūrinio vokaliniu ciklu, nes labai nemėgo šio apibūdinimo, o prieš pat mirtį dar spėjo sukurti versiją balsui ir simfoniniam orkestrui. Siuita Michelangelo Buonarroti eilėmis – D. Šostakovičiaus vokalinės kūrybos viršūnė, kurios atlikėjui neleidžiama skaidyti dalimis. Ji atliekama kaip vientisas, ištisinio vystymo kūrinys.
Dmitrijaus Kabalevskio „Dešimt Šekspyro sonetų“ op. 52 sukurti XX a. viduryje, panaudojant puikius Samuilo Maršako vertimus į rusų kalbą, kuriuose išlaikyta didžiojo dramaturgo eilėdaros melodika ir išmintis. Cikle atsiskleidžia D. Kabalevskiui būdingas kūrybinis braižas – aiškumas ir psichologinė herojaus analizė. Nors ciklas sukurtas balsui ir fortepijonui, jame itin ryškus simfoninės muzikos pradas. Visose dešimtyje dainų juntama herojaus mylimosios linija, pabrėžiama herojaus meilė: šviesi, džiaugsminga, kupina aistros ir kančių, besigailinti dėl artėjančios senatvės bei šlovinanti jaunystę. Ciklo nuotaikos svyruoja nuo filosofiškai gilaus šeštojo soneto iki groteskiškų intonacijų, sužibančių penktajame, nuo tragiško ketvirtojo iki naivią dainelę primenančio trečiojo. Taip tęsiama romantiškosios vokalo lyrikos tradicija, atrandamas kelias, kuriame atsiskleidžia V. Šekspyro (W. Shakespeare) sonetų mintys ir formos. Publika labai palankiai sutinka šiuos sonetus, ypač tada, kai juos atlieka dainininkas, gebantis ne tik vokalizuoti melodiją ir tekstą, bet įprasminti poeto eilių melodiką, išgirstą ir užrašytą kompozitoriaus.