balandžio
05 d.
Trečiadienis, 18:00, Kamerinė muzika

Operų puslapiai

balandžio
05d.

Operų puslapiai

Trečiadienis, 18:00 / Kamerinė muzika
Bilietai

Mažojoje salėje

Sopranas ir mecosopranas. Dviejų, iš pirmo žvilgsnio panašių, bet kita vertus – labai skirtingų moteriškų balsų istoriją operos žanro kontekste klausytojams atskleis jaunų dainininkių duetas. Abi šios atlikėjos dar studijuoja Vytauto didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, docentės Ritos Novikaitės klasėje.

Sopranas – aukščiausias moteriškas balsas, aprėpiantis bemaž tris oktavas. Operos literatūroje soprano balsai skirstomi į koloratūrinį, lyrinį, dramatinį, subretinį ir universalųjį, vokalo terminologijoje vadinamą spinto. Dažniausiai sutinkamas balso tipas tarp sopranų – lyrinis. Žodis „sopranas“ kildinamas iš itališko „sopra“, reiškiančio „virš“. Tai lėmė chorinio dainavimo tradicija, kur sopranui skiriama viršutinė partitūros eilutė, kurioje dažniausiai užrašoma kūrinio melodija. Terminas „sopranas“ dažniausiai naudojamas moteriškam balsui apibūdinti, bet gali būti sutinkamas ir tarp vyriškų balsų: „sopranistas“ – tai vyriškas balsas, kitaip vadinamas kontratenoru, gebančiu dainuoti moteriško soprano diapazono ribose. Nereikėtų šio termino painioti su kastrato balsu, nors tokie dainininkai išties buvo populiarūs XVI–XVIII a., o jų balsas buvo „formuojamas“ dar paauglystėje, chirurginės intervencijos būdu. Dainuoti moteriško soprano tesitūroje gali ir diskantai – berniukai su dar nemutavusiais balsais. Žemiausios natos, operos partitūrose užrašytos soprano balsui, dažniausiai būna mažosios oktavos la ar si-bemol, bet yra ir tokių atvejų, kai apatinė riba siekia mažosios oktavos fa (Richardo Strausso opera „Moteris be šešėlio“). Dažniausiai pasitaikančios aukštosios natos siekia trečiosios oktavos do arba re, bet dažnai pasitaiko partijų, siekiančių trečiosios oktavos mi-bemol, o koloratūrinio soprano partijose – netgi fa. Retais atvejais būna užrašomos tokios natos kaip trečiosios oktavos sol ar sol-diez (Wolfgango Amadeus Mozarto koncertinė arija „Popoli di Tessaglia“). Sopranams operose dažniausiai tenka dainuoti pagrindines, herojines įsimylėjėlių (dažnai – nelaimingų) partijas.

Sopranas ir mecosopranas gali aprėpti bemaž tą patį diapazoną, bet šių balsų tesitūra – sritis, kur balsas skamba geriausiai ir yra dažniausiai eksploatuojamas – skirtinga. Terminą „mecosopranas“ galima būtų išversti kaip „pusiau sopranas“, bet ši tiesioginė analogija neatskleidžia tikrosios termino prasmės. Tai – akademiniame dainavime sutinkamas balso tipas, kurio diapazonas įsiterpia tarp soprano bei kontralto kategorijų ir kuriam būdingas sunkesnis, tamsesnis nei soprano balso tembras. Mecosoprano diapazonas operos literatūroje aprėpia garsaeilį nuo mažosios oktavos fa iki trečiosios oktavos do. Šis balso tipas taipogi skirstomas į koloratūrinę, lyrinę ir dramatinę kategorijas, o jo atlikėjoms dažnai atitenka antraeilės operų partijos. Tiesa, operai pasukus realizmo kryptimi, mecosopranai ėmė dainuoti ir pagrindines, dažniausiai fatališkų moterų charakterį atskleidžiančias operų partijas (Karmen Georges Bizet operoje „Karmen“, Andželina ir Rozina Gioachino Rossini operose „Pelenė“ ir „Sevilijos kirpėjas“). Itin dažnai mecosopranams skiriamos pagrindinės partijos prancūzų kompozitorių operose. Kiti dažnai pasitaikantys mecosopranų amplua – raganos, žynės, auklės, piktadarės, gundytojos, taip pat – paaugliai berniukai ar kiti vyriški personažai, dainuojantys moterišku balsu. Kita plati mecosopranų veiklos sritis – senovinė ir baroko epochos muzika, nes šiuo metu sodrūs moteriški balsai sėkmingai pakeičia tuo metu buvusius populiarius dainininkus – kastratus.