Žymiajam vokiečių romantikui Johanesui Brahmsui ir jo kūrybai dedikuotą programą klausytojams dovanos  Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras,  Kauno valstybinis choras ir jaunosios kartos dirigentas Martynas Stakionis. Vienu perspektyviausių Lietuvos dirigentų tituluojamas 20-metis, ko gero, yra jauniausias visų laikų mūsų šalies dirigentas. Batutą jis tvirtai laikė dar besimokydamas mokykloje, o šiandien prie dirigento pulto jaučiasi puikiai ir užtikrintai neria į tarptautinius muzikos vandenis. Muzikinę karjerą M. Stakionis pradėjo „Ąžuoliuko“  muzikos mokykloje, vėliau sekė M. K. Čiurlionio menų mokykla, tada – Hamburgo muzikos ir teatro akademija, kur į dirigavimo meną jis gilinasi antrus metus. Jaunuolis jau debiutavo spektakliais Zalcburgo teatre, parengė tris premjeras Hamburgo kamerinėje operoje, diriguoja orkestrui „Kremerata Baltica“. „Dirigentas turi būti tvirtas kaip uola, nė akimirką nepasiduoti silpnumui. Man atrodo, kad tikras menininkas kritiškais momentais sugeba parodyti savo galimybių maksimumą. Ne būdamas vienas ar repetuodamas, bet – prieš publiką“, – sako M. Stakionis.
Johannesas Brahmsas, kurio kūriniai dominuos šio vakaro koncerte gimė Hamburge, bet didžiąją dalį gyvenimo praleido Austrijos sostinėje Vienoje.  Rašyti muziką pradėjo gan anksti, tačiau dėmesys į jo kūrybą buvo atkreiptas po koncertinio turo su vengrų smuikininku Ede Reményi. Į jo kuriamą muziką tuomet reaguota įvairiai: pirmasis koncertas fortepijonui labai kritikuotas, kitus kūrinius „Naujoji vokiečių mokykla“, kuriai priklausė Ferenzas Lisztas ir Richardas Wagneris, vadino senamadiškais. Tik 1868 m., po „Vokiškojo requiem“ premjeros Brėmene, J. Brahmsas buvo plačiai pripažintas kaip kompozitorius.
„Tragiškoji uvertiūra“ (Tragische Ouvertüre) – koncertinė uvertiūra orkestrui, J. Brahmso sukurta 1880 m. ir pirmą kartą atlikta tais pačiais metais Vienoje. Pavadinimas atspindi nerimastingą, audringą kūrinio charakterį, kontrastuojantį su tais pačiais metais sukurta linksmo, nerūpestingo pobūdžio „Akademinio festivalio uvertiūra“. Nepaisant aiškiai apibrėžto pavadinimo uvertiūra neturi konkrečios medžiagos vystymo programos. Lygindamas abi tų metų uvertiūras J. Brahmsas rašė: „tiesiog, viena jų juokiasi, kita – verkia“.
Taip pat skambės „Likimo deivių Parkų daina“ (Gesang der Parzen), op. 89, „Likimo daina“ (Schicksalslied), op. 54 ir Roberto Schumanno  kūriniai – „Manfredo“ uvertiūra op. 115 bei  Ketvirtoji simfonija d-moll, op. 120.