balandžio
06 d.
Penktadienis, 18:00, Simfoninė muzika

ITALIŠKA FIESTA

balandžio
06d.

ITALIŠKA FIESTA

Penktadienis, 18:00 / Simfoninė muzika
Bilietai

Pasimėgauti itališku temperamentu klausytojus kviečia Kauno miesto simfoninis orkestras ir jam diriguosiantis svečias iš Italijos Domenico Nordio. Šis smuikininkas ir dirigentas – vienas iš viso pasaulio salėse laukiamiausių šių laikų atlikėjų. Jo muzikavimu mėgavosi Niujorko „Carnegie Hall“, Paryžiaus „Salle Pleyel“, Milano „Teatro alla Scala“, Londono „Barbican Center“, Tokijo „Suntory Hall“ ir kitų prestižinių erdvių klausytojai. Su juo groja garsiausi pasaulio orkestrai ir žymiausi dirigentai. Vien praeito sezono metu D. Nordio pasirodė Amsterdamo „Concertgebouw“, Maskvos „Tarptautiniuose muzikos rūmuose“, Milano „Auditorium“, Kijevo filharmonijoje, San Paulo (Brazilija), Meksiko, Ankaros, Turino, Montevidėjaus ir kitų miestų koncertų salėse, ne mažiau įspūdingas ir šis, dar tik įpusėjęs koncertinis atlikėjo sezonas. Itin vertinamas ne tik kaip solistas, bet ir kaip kamerinių ansamblių narys, D. Nordio groja prestižiniuose festivaliuose su tokiais atlikėjais kaip Misha Maisky, Louis Lortie, Boris Belkin, Mikhail Lidsky bei Jeffrey Swann. Smuikininkas garsėja kaip puikus moderniosios muzikos atlikėjas, tad nenuostabu, kad daugelis šių dienų kompozitorių jam patiki savo kūrinių premjeras, o jo įrašus leidžia prestižinė kompanija „Sony Classical“. Penktąjį gyvenimo dešimtmetį įpusėjęs atlikėjas muzikuoti pradėjo dar vaikystėje, o pirmąjį savo rečitalį atliko būdamas vos dešimties. Būdamas šešiolikos laimėjo tarptautinį Giovanni Battista Viotti vardo smuikininkų konkursą, o po sėkmingų pasirodymų Paryžiaus, Marselio, Viña del Mar konkursuose ir 1988 m. laimėto jaunųjų muzikantų Eurovizijos „Grand Prix“ jam atsivėrė tarptautinės karjeros keliai. Šiuo metu D.Nordio yra reziduojantis Verdi simfoninio orkestro Milane artistas ir groja garsaus XX a. Bolonijos meistro Ansaldo Poggi smuiku.

Smuikininko talentą klausytojai galės įvertinti skambant L. van Beethoveno koncertui smuikui ir orkestrui. Tai – vienintelis užbaigtas šio autoriaus koncertas smuikui, skirtas kompozitoriaus draugui ir kolegai, Vienos teatro direktoriui, smuikininkui Franzui Clementui. Jo premjera įvyko 1806 m. Manoma, kad kompozitorius solo partiją baigė rašyti prieš pat premjerą, tad solistui teko keletą epizodų tiesiog skaityti iš lapo pasirodymo metu. Netgi pasakojama legenda, kad F. Clementas pertraukos po pirmosios dalies metu, norėdamas palinksminti publiką, atliko variacijas koncerto temomis aukštyn apatine deka apverstu smuiku. Pati premjera nebuvo itin sėkminga ir koncertas keletui dešimtmečių nugrimzdo užmarštin. Tik po kone keturiasdešimties metų kūrinį vėl atliko tuomet vos dvylikametis smuikininkas Josephas Joachimas, o orkestrui dirigavo pats Felixas Mendelssohnas-Bartholdy. Nuo to laiko L. van Beethoveno koncertas smuikui tapo vienu populiariausių šio žanro kūrinių.
1846 m. pasaulį išvydusi R. Schumanno Simfonija C-dur, Nr. 2 iš tikro – trečiasis šiam autoriui priklausantis tokio žanro kūrinys. Savo antrąją simfoniją d-moll autorius sukūrė penkeriais metais anksčiau, bet vėliau ją redagavo ir išleido jau kaip simfoniją Nr. 4. Kuriant simfoniją C-dur R. Schumanną kankino sveikatos problemos, kažkuo atsispindinčios ir kūrinio dramaturgijoje. Muzikos tyrėjai teigia, kad šis kūrinys gali būti traktuojamas kaip „beethoveniškas triumfas prieš pesimizmą ir likimą“. Simfonijai panaudota tradicinė keturių dalių forma. Pirmoji dalis pradedama lėtu varinių pučiamųjų choralu, kurio elementai pastebimi visame kūrinyje. Tai – tarsi R. Schumanno duoklė Johannui Sebastianui Bachui (prieš sukurdamas šią simfoniją jis parašė šešias fugas vargonams B-A-C-H tema). Po choralo sekantis dalies pratęsimas „Sonata-allegro“ – dramatiškas ir audringas epizodas. Antroji dalis – „scherzo“, kur viename iš epizodų taip pat girdima B-A-C-H tema.
Trečioji dali „Adagio espressivo“ – elegiško pobūdžio, pasižyminti kontrapunktine faktūra. Simfonijos finalas – laisvai traktuojama sonatos forma, kurios antroji tema siejasi su įžanginės dalies medžiaga. Vėliau pasirodanti nauja finalo tema artima paskutinei L. van Beethoveno daina „Tolimai mylimajai“ ir garsiajai „Odei džiaugsmui“. Pirmoji kūrinio premjera Leipcigo „Gewandhause“ nebuvo itin sėkminga, bet vėliau simfonija tapo labai populiariu XIX a. koncertų salėse atliekamu opusu, mėgstamu dėl „aiškiai juntamo metafizinio turinio“. XX a. jos populiarumas kiek išblėso.