Kamerinės muzikos vakare – išskirtinė galimybė pasiklausyti norvego kompozitoriaus Edvardo Griego sonatų. Šią programą klausytojams pristato pasaulyje pripažintas fortepijono virtuozas Alexanderis Paley (JAV) ir lietuvių smuikininkas Raimondas Butvila, 1993–2011 m. gyvenęs ir dirbęs Venesueloje. Buvę bendramoksliai Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje R. Butvila ir A. Paley nuo 2013 m. pradėjo aktyviai bendradarbiauti ir kartu rengti kūrybines programas. Kartu jie grojo rečitalius Lietuvoje, koncertavo su VDU kameriniu orkestru, atliko J. Haydno ir F. Mendelssohno koncertus smuikui ir fortepijonui, 2016 m. A. Paley pakvietė R. Butvilą dalyvauti savo rengiamame festivalyje Andų Muleno mieste (Moulin d’Ande) Prancūzijoje. Jų kūrybinis bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol.
Alexander Paley apie E. Griego sonatas:
„Monografinė programa suteikia galimybę prasiskverbti iki kompozitoriaus kūrybos stiliaus ir širdies gelmių. Ji leidžia suvokti, kas vedė kūrėją jo minčių keliu. Būtent todėl ankstesnėse programose grojome visas Sergejaus Prokofjevo sonatas, o dabar imamės Edvardo Griego. Visos trys jo sonatos yra atliekamos koncertuose, bet ne itin dažnai. O visos trys kartu monografinėje programoje – beveik niekada. Sonatos sukurtos skirtingu metu, tad klausantis jų galima pastebėti ne tik kūrybinę kompozitoriaus evoliuciją, bet ir kryptį stiliaus, kuris iš esmės nesikeitė, tik tapo turtingesniu, prabangesniu tiek kompozicinės technikos, tiek ansambliškumo prasme. Išties, tai labai gaivi patirtis, nes atliekant visas tris E. Griego sonatas labai nesunku monografinę programą paversti monotoniška, bet pasistengsime to išvengti. Kita vertus, nors atlikėjai dažnai žavisi šio norvegų autoriaus kūryba, bet jis visgi nustumtas į antrąjį romantikų planą. Dažniausiai skamba Johannesas Brahmsas, Robertas Schumannas, Franzas Schubertas, o E. Griego atvejis panašus į atsitikimą su skandinavų tapyba. Kada ji buvo pristatyta Paryžiuje ir Peterburge, kai garsusis impresarijus Sergejus Diagilevas atvežė parodą į tuometinę Rusijos sostinę, parodų lankytojus sužavėjo šios tapybos gaivumas ir betarpiškumas. Lygiai ta pati situacija su skandinavų muzika – ji ypatingai gaivi, skaidri, tyra ir natūrali. Žvelgiant į sukūrimo laikmetį tai – nebe ankstyvasis romantizmas, bet E. Griego muzikos skambesys nukelia mus į tuos laikus, kai pasirodė pirmosios romantizmo apraiškos: buvo sukurtas Johanno Wolfgango von Goethes „Verteris“, kada jausmai buvo itin tyri, natūralūs ir gilūs. Gaila, bet šiais laikais tiek muzikoje, tiek kituose menuose tai dažnai užmirštama, siekiant pasakyti kažką naujo, sukurti kažką novatoriško, sukrėsti publiką. O mes prie E. Griego kūrybos prisiliesime kaip prie pirminio, tyro bei gaivaus muzikos šaltinio.“
