„Claros Schumann salonas“ – tai Guodos Gedvilaitės įkvėptas naujų muzikos išraiškos formų koncertų ciklas, kuriame XIX amžiaus genijai, tokie kaip Brahmsas, Clara ir Robert Schumanai, Mendelssohnas, Lisztas, Chopinas, Paganinis, taip pat rašytojai George Sand, Honore de Balsacas, Hans Christian Andersen, Alexandre Dumas, dailininkas Eugene Delacroix, aktorė Marie Dorval ir kiti lyg atgyja ir susitinka su publika. Istorinius personažus įkūnija profesionalūs muzikai ir jaunieji talentai. Salono metu skaitoma poezija, vyksta gyvas bendravimas tarp salono svečių ir atlikėjų, bei muzikos ir atlikimo meno aptarinėjimas pertraukos metu. Klausytojas ir žiūrovas tampa svarbia viso salone vykstančio veiksmo dalimi. Muzikantai ne tik groja ir dainuoja, jie įsijaučia į pasirinktų personažų roles – taip atgyja tikras XIX a. salonas – lyg muzikos pripildytas teatras, lyg teatras užpildytas didžiąja klasikine muzika.
Pirmoje koncerto dalyje prisistatys Lisztas, Thalbergas, Chopinas ir Clara Wieck – žymiausi XIX a. koncertuojantys kompozitoriai-pianistai. Į jaunosios stebuklavaikės Claros koncertus būdavo sunku patekti: pieš koncertą prie salės susigrūsdavo tiek karietų, jog mieste būdavo stabdomas eismas. Melancholiškasis Chopinas – Paryžiaus muzikinio gyvenimo žiburys – koncertuodavo tik kartą per metus ir tai būdavo metų įvykis! Elegantiškasis Thalbergas konkuravo muzikos srityje su ekstravagantiškuoju Lisztu, kurie kovojo tarpusavyje dėl „geriausio pasaulio pianisto“ titulo.
Antroje koncerto dalyje skambės Hexameron variacijos, dėl savo sudėtingumo retai skambantis kūrinys koncertuose. HEMERON graikiškai – diena, HEX – šeši. Hexameron – tai istorija, kuri pasakojama per šešias dienas – Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, o septintą ilsėjosi.
Hexameron variacijų ciklas yra unikalus ir įdomus tuo, jog jį, be Liszto kūrė dar penki kompozitoriai – romantikai Sigismund Thalberg, Frederic Chopin, Johann Peter Pixis, Henri Herz ir Carl Czerny. Liszto prašymu kėkvienas jų parašė po vieną variaciją maršo iš V. Bellini operos „Puritonai“ tema. Ferencas Lisztas parašė įžangą, antrą variaciją ir finalą, o taip pat meistriškai apjungė visas variacijas į vientisą formą, suteikdamas kūriniui didingą charakterį.
Užsakymą šiam kūriniui davė italų princesė Cristina Trivulzio Belgiojoso (1808-1871) , kuris turėjo būti parašytas ir nuskambėti 1837 m. labdaringame koncerte, o lėšos, surinktos jo metu buvo skirtos Italijos varguomenei paremti. Ši, politikoje ir kultūros gyvenime įtakinga aukštuomenės dama vadovavo garsiam muzikos salonui Paryžiuje. Šiuo nepaprastu koncertu ji norėjo ne tik pamaloninti savo publiką, tačiau suteikti galimybę viešai susikauti Lisztui ir Thalbergui, apie kuriuos niekaip nerimo diskusijos: kuris pianistas yra geriausias pasaulyje? Princesė Belgiojoso po šios dvikovos labai diplomatiškai paskelbs: „Thalbergas yra geriausias pasaulio pianistas, o Lisztas yra vienintelis pianistas pasaulyje“.
